Šį straipsnį apie gramatiką reikia pakoreguoti. Jei galite, pakoreguokite jį, nes jis aprašo tik lietuvių kalbą.

Daiktavardis – žodžių, reiškiančių daiktų pavadinimus, klasė. Daiktavardžio gramatinės funkcijos reiškiamos daiktavardžio linksniais.

Daiktavardžio gramatinės kategorijos yra šios: giminė, skaičius, linksnis, apibrėžtumas. Lietuvių kalbos kategorijų raiškos gramatinė forma – galūnė. Tai fleksinės kalbos ypatybė. Lietuvių kalbos galūnės yra kumuliatyvios, t. y. viena daiktavardžio galūne vienu ypu reiškiamos mažiausiai trys skirtingų gramatinių kategorijų gramemos: nam-as – 'vyriškoji vienaskaita vardininkas', lank-ose – 'moteriška daugiskaita vietininkas'. Maža to, prie šio galūnės reikšmių komplekto dar galima pridėti ir darybinę reikšmę: stal-iaus – 'vyriška vienaskaita kilmininkas asmuo'.

Daiktavardžio giminės kategorija yra klasifikacinė dvinarė – padalija visus daiktavardžius į dvi klases. Giminės gramemos yra šios:

• vyriškoji (masculinum) – namas, vėjas, sodžius, dantis;
• moteriškoji (femininum) – lenta, vyšnia, gėlė, žuvis.

Pragmatiniais sumetimais kartais tenka atsiriboti nuo daiktavardžio giminės arba ją apibendrinti – tam yra giminės neutralizacijos reiškinys:

• • auditorijoje sėdi studentės (30 studenčių)
  • auditorijoje sėdi studentai (30 studentų)
  • auditorijoje sėdi studentai (30 studenčių ir 1 studentas)

Paskutinis atvejis formaliai išlaiko vyriškosios giminės formą, tačiau jos nebereiškia – giminė apibendrinama, neutralizuojama, vyriškos giminės semantika šalinama. Todėl šalį valdyti gali ir prezidentas, ir prezidentė, tačiau pareigos, rūmai, kanceliarija tik prezidento.

• • Substantiva mobilia – asmenis reiškiančių daiktavardžių darybiškai susijusios abiejų giminų poros: mokytojas/mokytoja, direktorius/direktorė. Tai jokių būdu nėra kaityba – daiktavardis gimine nekaitomas. Tačiau galima pasvarstyti, ar abiejų giminių daiktavardžiai pasidaryti lygiagrečiai iš vieno pamatinio žodžio, ar moteriškosios giminės daiktavardis išvestas iš vyriškosios.
  • Substantiva communia – asmenis reiškiantys (paprastai neigiamos konotacijos) daiktavardžiai, turintys moteriškosios giminės formą, bet vartojami abiejų giminių reikšmėmis: nevėkšla, vėpla, nevala, kluika: Koks nevėkšla (vyr. g.) čia prišiukšlino? Ta mergaitė tikra vėpla (mot. g.).

Standartinėje kalboje ir tarmėse daiktavardžio giminė gali nesutapti: sebebtai/serbentos, katins/katė.

Daiktavardžio skaičiaus kategorija yra kaitybinė, standartinėje kalboje ji dvinarė. Skaičiaus gramemos yra šios:

• vienaskaita (singularis) – namas, vėjas, sodžius, dantis, lenta, vyšnia, gėlė, žuvis;
• daugiskaita (pluralis) – namai, vėjai, sodžiai, dantys, lentos, vyšnios, gėlės, žuvys.

Grožinėje literatūroje, tarmėse ir senuosiuose raštuose greta vienaskaitos ir daugiskaitos dar yra dviskaita: Uždirbome po du litu. Du senu buvo Pagirių sodžiuje. Dvi bobi – vienas dancys (dzūkiškai). Pragmatiniais sumetimais kartais tenka atsiriboti nuo daiktavardžio skaičiaus, jį apibendrinti arba žymimi daiktai ne visada yra skaičiuojami; kartais tai vyksta be aiškių priežasčių – todėl esama daugiskaitinių arba vienaskaitinių daiktavardžių, kurių skaičiaus rodiklis formalus. O esant reikalai suskaičiuoti, tai daroma arba per kokius nors mato vienetus, arba apskritai semantiškai.

• • žirklės, marškiniai, lašiniai, miltai – skaičiuojame: vieneri, vieni, dveji, ketveri, trys kilogramai, vienas kilogramas.
  • cukrus, druska,

Standartinėje kalboje ir tarmėse skaičius gali nesutapti, o esant reikalui ir lengvai virsti skaičiuojamu: vestuvės/vestuvė, lašiniai, lašinys; medus yra vienaskaitinis daiktavardis, bet juk yra: saldu gardu kaip du medu, saldu gardu kaip devyni medūs.

Pagrindinis straipsnis – Linksnis.

Daiktavardžio linksnio kategorija yra kaitybinė daugianarė, standartinėje kalboje ji septynianarė. Linksnio kategorija yra daiktavardžio santykių su kitais žodžiais rodiklis, todėl jo forma yra morfologinė (reiškiama galūnėmis), o reikšmė perkelia į sintaksės lygmenį. Daiktavardžio sintaksinių funkcijų aprašas yra lygus linksnio funkcijų aprašui. Linksnio gramemos yra šios:

• vardininkas (nominatyvas) – sūnus, miškas, lenta;
• kilmininkas (genityvas) – sūnaus, miško, lentos;
• naudininkas (datyvas) – sūnui, miškui, lentai;
• galininkas (akuzatyvas) – sūnų, mišką, lentą;
• įnagininkas (instrumentalis) – sūnumi, mišku, lenta;
• (esamasis vidaus) vietininkas (inesyvas) – sūnuje, miške, lentoje;
• šauksmininkas (vokatyvas) – sūnau, miške, lenta.

Grožinėje literatūroje, tarmėse ir senuosiuose raštuose greta išvardytų linksnių yra dar trys:

• einamasis vidaus vietininkas (iliatyvas) – sūnun, miškan, lenton;
• esamasis pašalio vietininkas (adesyvas) – sūniep, miškiep, lentiep;
• einamasis pašalio vietininkas (aliatyvas) – sūnop, miškop, lentop.

Tai morfosintaksinė daiktavardinio junginio gramatinė kategorija, padedanti identifikuoti kalbamąjį objektą, nustatyti jo referenciją. Apibrėžtumo gramatinė kategorija turi dvi gramemas:

• neapibrėžta – neturi gramatinių rodiklių (taigi, opozicija privatyvinė): balta varna, ta mergaitė, pirmas pasimatymas;
• apibrėžta – reiškiama priklausomo žodžio įvardžiuotinėmis formomis: baltoji varna, toji mergaitė, pirmasis pasimatymas.

Apibrėžtumas yra daiktavardinio junginio (o visiškai tiksliai – daiktavardžio) gramatinė kategorija (kitaip nei mano daugelis, kad tai būdvardžio kategorija). Tai lemia ypatinga jos raiška: forma, be abejo, priklauso būdvardžiui (įvardžiavimas), o gramemos reikšmę apskritai galima susieti tik su pažymimu daiktavardžiu (juk tik daiktas gali būti apibrėžtas/neapibrėžtas, o ne jo ypatybė), todėl kategorija ir yra morfosintaksinė (beje, anglų, prancūzų, vokiečių kalbose apibrėžtumas irgi reiškiamas ne daiktavardyje, o kitu žodžiu – artikeliu):

• • balta pelėda (daiktavardis neapibrėžtas) – baltoji pelėda (daiktavardis apibrėžtas);
  • balta iltis (daiktavardis neapibrėžtas) – Baltoji Iltis (daiktavardis apibrėžtas);
  • mobilus telefonas (neapibrėžtas, telefonas su labai ilgu laidu) – mobilusis telefonas (apibrėžtas, tokią jo rūšis, bet jis gali būti visiškai nejudinamas);
  • raudoni serbentai (nepibrėžta, dar neprisirpusios uogos) – serbentai juodieji (apibrėžta, bet tai gal net ne uogos, o krūmas).

Apibrėžtumas ypač svarbus ir parankus darytis sudėtiniams terminams. Kai kurios tarmės gramatinio apibrėžtumo neturi: dzūkai nesako ankstyvosios bulvės; jie sako – bulvės ankstyvės.

Lietuvių kalboje daiktavardžiai kaitomi linksniais ir skaičiais; turi dvi gimines, penkis kaitybos kamienus ir dvylika kaitybos paradigmų.^[1]

Daiktavardžio kaitybos sistema (bendrinė kalba)
Kamienai	-(i)a			-(i)u		-(i)o		-ė	-i
Paradigmos	1	2	3	4	5	6	7	8	9	10	11	12
Nom. sg.	-as	-ias	-is, -ys	-us	-ius	-a	-ia	-ė	-is	-is	–	–
Gen. sg.	-o	-io	-io	-aus	-iaus	-os	-ios	-ės	-ies	-ies	-s	-s
Dat. sg.	-ui	-iui	-iui	-ui	-iui	-ai	-iai	-ei	-iai	-iui	-iui	-iai
Acc. sg.	-ą	-ią	-į	-ų	-ių	-ą	-ią	-ę	-į	-į	-į	-į
Ins. sg.	-u	-iu	-iu	-umi	-iumi	-a	-ia	-e	-imi	-imi	-iu, -imi	-imi, -ia
Ine. sg.	-e	-yje, -uje	-yje	-uje	-iuje	-oje	-ioje	-ėje	-yje	-yje	-yje	-yje
Voc. sg.	-e, -ai	-i, -y, -au, -ie	-i, -y	-au	-iau	-a	-ia, -i	-e	-ie	-ie	-ie	-ie
Nom. Voc. pl.	-ai	-iai	-iai	-ūs	-iai	-os	-ios	-ės	-ys	-ys	-ys	-ys
Gen. pl.	-ų	-ių	-ių	-ų	-ių	-ų	-ių	-ių	-ių	-ių	-ų	-ų
Dat. pl.	-ams	-iams	-iams	-ums	-iams	-oms	-ioms	-ėms	-ims	-ims	-ims	-ims
Acc. pl.	-us	-ius	-ius	-us	-ius	-as	-ias	-es	-is	-is	-is	-is
Ins. pl.	-ais	-iais	-iais	-umis	-iais	-omis	-iomis	-ėmis	-imis	-imis	-imis	-imis
Ine. pl.	-uose	-iuose	-iuose	-uose	-uose	-ose	-iose	-ėse	-yse	-yse	-yse	-yse
Giminė	vyr.	vyr.	vyr.	vyr.	vyr.	mot.	mot.	mot.	mot.	vyr.	vyr.	mot.
Pavyzdys	vyras langas	elnias vėjas	brolis arklys mėnuo	sūnus dangus	vaisius pavojus	galva ranka	sauja vyšnia marti	gervė bitė žolė	širdis žuvis	žvėris debesis	akmuo vanduo šuo	sesuo duktė

Daiktavardžių kaitybos kamienai nustatomi pagal daugiskaitos naudininko formą, nes būtent iš šios formos dažniausiai matyti tikrasis kamiengalis: nam-a-ms – -a kamienas, tet-o-ms – -o kamienas, ak-i-ms – -i kamienas, sūn-u-ms – -u kamienas, kat-ė-ms – -ė kamienas. Kaitybai svarbu, ar kamienas baigiasi minkštuoju priebalsiu, ar kietuoju: stał-a-ms – keľ-a-ms – iš to randasi skirtingos kaitybos paradigmos, be to, atsižvelgiama, ar minkštumas pozicinis, ar istorinis. Lietuvių kalboje minkštumą įprasta žymėti ženklu i, todėl galutinai kaitybos kamienai užrašomi taip: -(i)a, -(i)o, -(i)u. Iš šios darnios sistemos iškrenta -iu kamienas – po minkštojo kamiengalio daugiskaitos paradigma ištisai yra perėjusi į -(i)a kamieno paradigmą: skaičius – skaičiai, stalčius – stalčiai . Todėl -iu kamieno (po minkštojo priebalsio) paradigma nustatoma tik iš vienaskaitos vardininko formos – skaiči-u-s, stalči-u-s.

NB Nederėtų painioti dabartinės lietuvių kalbos kaitybos kamienų su istoriniais vardažodžio kamienais (tiek lietuvių, tiek indoeuropiečių).

Pagrindiniai lietuvių kalbos daiktavardžio darybos būdai yra sufiksacija ir paradigmacija.

Priesagų lietuvių kalbos daiktavardis turi per 600. Šios priesagos su įvairių klasių pamatiniais žodžiais formuoja tokias tipiškiausias darybos kategorijas: deminutyvai (namelis), abstraktų pavadinimai (puikybė), asmenų pavadinimai (mokytojas), gyvūnų pavadinimai (žąsinas), daiktų ir įrankių pavadinimai (maišytuvas), vietų pavadinimai (žemuogynas), veiksmo rezultatų pavadinimai (brėžinys), augalų stiebų pavadinimai (pupojas), mėsos pavadinimai (šerniena), kuopinių daiktų pavadinimai (velniava) ir švenčių pavadinimai (išleistuvės).

Paradigmacija semantiškai artimai susijusi su sufiksacija, nors jos darybos formantų – galūnių – esama nedaug. Tačiau paradigmaciją labai paįvairina trejopi darybos pamatai:

• I tipo paradigmacija – stalius : stalas (iš vieno pamatinio žodžio);
• IIa tipo paradigmacija – grėbliakotis : grėblio kotas (iš svarankiškų žodžių junginio);
• IIb tipo paradigmacija – antkaklis : ant kaklo (iš prielinksninio junginio).^[2]

Daiktavardžio darybos periferijoje prefiksacija – jos esama tik du atvejai: su priešdėliu ne- (nelaimė) ir su tarptautiniais priešdėliais (kontrpuolimas). Tai nepaneigia priešdėlinių ir sangrąžinių daiktavardžių gausos, tačiau šios struktūros daiktavardžiai dažniausiai randasi kitais darybos būdais iš pamatinių priešdėlinių arba sangrąžinių kamienų (įvestis : įvesti, kreipimasis : kreiptis – sufiksacija, nuokvaka : nukvakti – paradigmacija).

Dar daiktavardžių pasidaroma šalutiniais (ir retais) darybos būdais: mikriukas : mikroautobusiukas, profsąjunga : profesinė sąjunga; kolūkis : kolektyvinis ūkis, kemšeši : keturiasdešimt šeši – kontrakcija; sodra : socialinis draudimas, dvėlė : dvasia, vėlė – kontaminacija, aras : erelis – retrogradinė daryba, mažmožis, niekniekis – reduplikacija; JAV : Jungtinės Amerikos Valstijos – abreviacija ir pan.

Daugelyje pasaulio kalbų daiktavardis yra žodžių klasių centrinis reiškinys – tai susiję su kalbos kaip žmogaus mąstymo ir pasaulio klasifikavimo įrankio prigimtimi.

Lietuvių kalbos daiktavardžio kaitybos sistema yra labai archajiška. Kai kalbama apie lietuvių kalbos senoviškumą, pirmiausia būtent ši sistema ir turima omenyje.

Vienintelis vienskiemenis daiktavardis lietuvių kalboje – šuo. Seniau jų buvo daugiau, pavyzdžiui, sen. liet. ir tarmių žmuo 'žmogus'.